Moters pasaulio ingredientai. Apie meilę.

Vyrai! Moterys daugybę laiko praleidžia tyrinėdamos savo ir joms rūpimų vyrų jausmus, svajodamos apie juos, kartais kentėdamos, aptarinėdamos jų poelgius. Tai tokia dažna pokalbių tema, rodos, jog didžioji gyvenimo dalis yra visiškai okupuota minčių apie juos – tarsi koks apsėdimas... Manau, kad ši tema visada bus aktuali, nes moteris iš prigimties jautri ir sudėtinga būtybė, su galybe emocinių užtaisų, kurie retkarčiais prislopsta, tačiau visada išlieka neužgesinamai aktyvus. Šie užtaisai ir lemia savaitėmis trunkančias diskusijas, kurios, regis, niekada joms nepabosta, o kentėjimo momentas ypač ryškus, netgi būtinas atributas. Meilės aspekte, kančia priverčia įkainoti vertybes, jas labiau suvokti. Neįtikima, kiek laiko ir energijos atiduodame meilės paieškoms. Kad nors trumpam pajustume šį jausmą, esame pasiryžusios besitęsiančiai kančiai, ieškojimams, savianalizei, net paranojai ar depresijai. Koks keistas žmogaus fiziologinis poreikis – mylėti. Vieniši žmonės, kurie pasiekia užsibrėžtus tikslus ir svajones, dažnai nepatiria tikrosios meilės – ji tampa trūkstamu elementu, siekiamybe, laimės pilnatvės sąvokoje (kaip tobulas mėgstamo patiekalo derinys nebus tobulas be trūkstamų ingredientų, taip žmogus nejaus pilnatvės be artimos sielos). Kartais bandau savęs klausti, kodėl mums reikia mylėti ar kažkuo rūpintis, iš kur kyla šis, regis, instinktyvus poreikis? Ar tai užkoduota mūsų genetikoje, kuri iš kartų į kartas yra perduodama? Tikras stebuklas, juk mes evoliucionuojame, o vidinio pasaulio elementai išlieka tie patys, nekintami, tik kituose pavidaluose. Įdomu, kaip keisis pasaulis praėjus dar vienam tūkstantmečiui? Ar atsitiktinai skaitydamas šias mintis kito pasaulio žmogus supras ir jaus mano pasaulį? Ar jam reikės to jausmo, kurį vadiname meile?