2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Moters pasaulio ingredientai. Apie meilę.



Vyrai! Moterys daugybę laiko praleidžia tyrinėdamos savo ir joms rūpimų vyrų jausmus, svajodamos apie juos, kartais kentėdamos, aptarinėdamos jų poelgius. Tai tokia dažna pokalbių tema, rodos, jog didžioji gyvenimo dalis yra visiškai okupuota minčių apie juos – tarsi koks apsėdimas... Manau, kad ši tema visada bus aktuali, nes moteris iš prigimties jautri ir sudėtinga būtybė, su galybe emocinių užtaisų, kurie retkarčiais prislopsta, tačiau visada išlieka neužgesinamai aktyvus. Šie užtaisai ir lemia savaitėmis trunkančias diskusijas, kurios, regis, niekada joms nepabosta, o kentėjimo momentas ypač ryškus, netgi būtinas atributas. Meilės aspekte, kančia priverčia įkainoti vertybes, jas labiau suvokti. Neįtikima, kiek laiko ir energijos atiduodame meilės paieškoms. Kad nors trumpam pajustume šį jausmą, esame pasiryžusios besitęsiančiai kančiai, ieškojimams, savianalizei, net paranojai ar depresijai. Koks keistas žmogaus fiziologinis poreikis – mylėti. Vieniši žmonės, kurie pasiekia užsibrėžtus tikslus ir svajones, dažnai nepatiria tikrosios meilės – ji tampa trūkstamu elementu, siekiamybe, laimės pilnatvės sąvokoje (kaip tobulas mėgstamo patiekalo derinys nebus tobulas be trūkstamų ingredientų, taip žmogus nejaus pilnatvės be artimos sielos). Kartais bandau savęs klausti, kodėl mums reikia mylėti ar kažkuo rūpintis, iš kur kyla šis, regis, instinktyvus poreikis? Ar tai užkoduota mūsų genetikoje, kuri iš kartų į kartas yra perduodama? Tikras stebuklas, juk mes evoliucionuojame, o vidinio pasaulio elementai išlieka tie patys, nekintami, tik kituose pavidaluose. Įdomu, kaip keisis pasaulis praėjus dar vienam tūkstantmečiui? Ar atsitiktinai skaitydamas šias mintis kito pasaulio žmogus supras ir jaus mano pasaulį? Ar jam reikės to jausmo, kurį vadiname meile?

2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

Apie laimę


Paklausė manęs mergina kodėl ji kartais jaučiasi liūdna ir vieniša, nors aplink ją daugybė mylinčių ir nuostabių žmonių? Nejaugi ji gyvena tokioje visuomenėje, kad buvimas su savimi tampa našta, o  kad nuramintų mintis ji skęsta internete, paslėpusi savąją esybę už gausybės slapyvardžių, kodų, pin kodų, slaptažodžių.

Mūsų gyvenimai šiame laikmetyje yra tarsi užkutri mechanizmai, kurie net naktimis negali būti atjungti poilsiui. Įpratome galvoti, o gal įtikinome save, kad turime vieni su kitais konkuruoti, lipti per galvas, įrodyti, kad esame geresni nei mūsų tėvai ar kiti aplinkiniai. Ir ši mąstysena perskikėlė ne tik į mūsų darbinę aplinką, tačiau ir laisvalaikį, pomėgius (vaikomės mados, populiarumo). Manau, kad vienišumą mes bandome išdėlioti laisvame laike, kurį pripildome įvairiomis pramogomis, galbūt nuošidržiai visai ir nedominančiomis mūsų, taip pat apsistatome nepažįstamais žmonėmis, kuriems šypsomės bei kalbame apie niekus. Nebemokame medituoti ir tiesiog būti su savimi, su savo mintimis, nesvarbu, kokiomis jos bebūtų. Neįsiklausome į save, į savo nuojautas, barstome ir daliname save ten, kur negauname jokios emoncinės grąžos bei jaučiamės tušti ir apvogti. Visai, kas kita dalintis gėriu su kitais ir matyti žmonėse dėkingumą bei jų jausmus - tai vadinamosios dovanos, kurios yra pačios brangiausios ir vertingiausios mums, kaip žmonėms, kaip asmenybėms. Mano atsakymas, kodėl jaučiamės nelaimingi - todėl, kad retkarčiais mums tai patogu, kartais fizinė ar emocinė būklė būna nestabili, tačiau visa tai tik pasiteisinimai, kuriais maitiname save, kad pasijustume verti atjautos. Jei mokėtume priimti save ir pasaulį kasdien tarsi iš naujo, su geru nusiteikimu ir be vakarykštės naštos, gulančios pečius, mes galėtume būti LAIMINGI kasdien. Tikiu, kad su šiuo teiginiu nesutiktų dalis žmonių, mat lengva sėdėti ir mąstyti, kai pavyzdžiui kamuoja rimtos bėdos (kurių vardyti nenoriu). Jiems aš atsakyčiau, kad visa, kas mes esame ir ką turime yra mūsų minčių padariniai, nes vienu ar kitu atveju - esame tai apie ką mąstome. Žinoma, užsiimant tik mąstymu nieko nepakeisi, reikia ir realaus veiksmo, tačiau mintis įgalina mus apsiprasti su pokyčiais. Leisdami minčiai apsigyventi mumyse, suteiktume jai šansą tapti sava, o toliau sektų veiksmas, kuris materializuotų šį mūsų sukurtą stebuklą.
Tikiu, kad daryti tebuklus yra gera, beje ir pati laimė juk nėra apčiuopiama, o visi jos siekiame, todėl stenkimės kasdien sau sukurti bent po vieną mažą stebuklą, kas žino, gal šis pažinimo kelias nuves mus ten, kur niekada nesitikėjom būti. Taip pat tikiu, kad tikroji laimė yra tada, kai pirmiausia būdamas pats su savimi jautiesi laimingas.

Laimės Jums!